Living&poetry

Pakilk iš patalo, Angelita, mama jau užgesino visas šviesas. Tamsa – vienintelė viltis išvysti Manolito, kurio pasiilgusi trapi širdis. Ji – kaip į nelaisvę sugautas paukštis blaškosi sparnais. Tik ta nelaisvė – tai palaiminga šiluma, sumišusi melodija su pasimetusiom natom, Galinga kaip pašėlęs vandenynas... Pasidavimas nuo kiekvieno prisilietimo... O apkabinimas tvirtesnis už bet kokį kiautą. Jis pakylėja į nepažintą aukštį Virš gėdos skęsti atodūsių bangoj. Ir baimė, tarsi akimirksniu užpūtus žvakę, ištirpsta keistoj orgazmo šilumoj. Žinotų tėvas – taikos šeimoj nebūtų. Gyvenimo duetui jis nepritars. Jaunuolis jo dukters nevertas. Bet už pavojų stipresnis meilės skonis tarsi ant plunksnos išskraidina tyliai pro duris. Jis laukia. Jis jau laukia. Švilpauja po žvaigždėtu dangumi Jūs garsiai juokiatės, bet šypsenos veide nėra. Ir verkiate kartu, nes ryt jūs liksite vieni – Be vienas kito. Tau tiesia žiedą, o širdy užgęsta žvakė: Jis išplaukia

I š pirmo žvilgsnio lyg ir nieko neįvyko. Rytas buvo įprastai sausakimšas. Lietingas sekmadienio rytas. Praretėjus ištikimiausių lankytojų gretoms, prieš akis išniro Ji. Reto grožio, iškili tarsi kamėja. Širdis pradėjo keistai garsiai mušti it kokia švytuoklė, o protas suskubo: “tvardykis”. „Laikykis Žiuberai ” , išsyk prisiminė tėvo žodžius. Pirmą kartą, kai tėvas juos tarė, perleisdamas antros kartos šeimos kepyklos verslą, jis su energija ir jaunatvišku užsidegimu puolė kuopti įsisenėjusias skolas, tikėdamas greitai užsidirbti tapybos studijoms ir tarti „ačiū, Papa , už patirtį“. Bet įsiligojus mamai, neišdrįso išvykti, ir svajonė sulaukė išnykimo. Liko tik pradulkęs eskizų sąsiuvinys. Po trisdešimties nykių metų jis vis dar stovėjo už to paties prekystalio, kasdien vyniodamas Pain Brié⃰ , klausėsi tų pačių pokalbių apie kates, ligas, gėlių darželius bei sūnėnus, studijuojančius Paryžiuje. Bet po šitiekos metų tos kalbos jo nebeerzino, oda užaugo kieta it duonos pluta:  “tai

Šiandien taip norisi lengvumo. Tokio lengvumo, kai ryte pažvelgus pro langą į niūriausią dangų ar nesiliaujantį lietų, tau neliūdna. Nes šiandien tu kursi naują dieną. Įsivaizduok, kokia tai laimė! Nepriklausomai nuo to, kas buvo vakar, ar kas laukia rytoj, šiandien tu esi kūrėja. Ka žko naujo? Na, taip. Ekonominio gerbūvio? Na taip, bet čia tik pasekmė. O visko pradžia – tavo savivertė . Priimk save su visais savo netobulumais ir nepasiekimais, primink sau, kokia nuostabi esi. Visata meilės sau atseikėjo po lygiai. Jos praradimą pateisiname praeities šmėklomis kaip nenuginčijamą tautos duotybę. Bet diena, kai viskas gali keistis, yra dabar. Koks neapsakomas gerumas yra pradėti dieną su šypsena sau ir dalintis ja. Nes ji kaip šiltoji oro masė tirpdo ledinius žvilgsnius, tirpdo mūsų baimes. Baimes laisvai ir švariai bendrauti. Laisvė mums davė daug daugiau nei tik vartus į tolimas keliones su poilsiu po palme. Laisvė – tai pasirinkimas, kokiais norime būti, laisvė mylėti save, laisv

Tu atėjai su šviesa, perskrodei milijonus šviesmečių, kad pripildytumei mūsų širdis švelnumo. Diena, kai didelė banga išplukdė kriauklę su balto tyrumo perlu.Taip netikėtai. Šalta žiemos diena pražydo gražiausiomis spalvomis, pirmąkart pažvelgus į tavo guvias akis. Visa didybė išgaravo. Man ir tau reikėjo susitikti... Klausau tavęs, ir mano širdis juokiasi. Tu pasakoji apie lovą tarsi erdvėlaivį, kapitono nuotykius su baisa-pabaisa, kosminės rajos dūrį, mažosios musės maištą-šmeižtą ir didžiulį voratinklį, kuriame viskas pranyksta. Viskas tarsi gyva... - O kas, jei ir aš išnyksiu, ir tu manęs nesurasi?  - Visi keliai veda pas mane. Aš kaip platus vandenynas, apglėbiantis jūras, kaip pati giliausia jūra, prisišaukianti upių vandenis, kaip pati srauniausia upė, į kurią skuba visi mažyčiai upeliai, kaip tyriausias upelis, nusiritęs nuo ledinės kalno viršunės.  - Ar tu sėdėsi ant to kalno ir manęs lauksi? - Aš būsiu ir tavo kalnas, tavo mama. Tavo būtis visoje amžinybėje. -

Žiūriu į tavo akis. Galiu paskęsti jose kaip agurkas mišrainėje, susmulkintas į daug mažų kasnelių. Tu žiūri į mane ir šypsaisi, aš nusišypsau atgal. Mes neskubame namo, nors miego norime abu. “Gal eikime pasivaikščioti?”, pamoji ežero pusėn. Žinai, man pati nuobodžiausia mintis būtų sukti ratus aplink ežerą. Tiesiog? Aš mieliau būčiau ta, kuri visą save atiduočiau šokiui-pokiui, nes šokyje jaučiuosi laiminga. O su tavim man gera. Muzika prityla, kažkas dar bando išspausti nerišlų tostą. Vazos dūžta. Aš mirkteliu, ir mes pabėgam nuo viso šurmulio. Pakeliui dar pačiumpi du balionus, ištiesi man mėlyną. Ir mes patraukiam ežero pusėn kaip du draugai, einantys į gimtadienio šventę. Vaizdas prie vandens gana nykus, medžiai plikas šakas atkišę, gerai, kad bent tujos ištisus metus žaliuoja. Ne taip šalta. Tu nuskini šakelę ir įsegi man į plaukus tarsi kaspiną. Jaudulys pamaže atlėgsta. Ir mes einame. Pasivaikščioti. Ritmas koja kojon. Mums linksma. Tu vis kažką pasakoji, o aš juokiuosi.

I š namų pabėgo Miegas, rado praviras duris. Pas vaikus, kurie nemiega, betvarkės jis netvarkys ! Susikrovė į lagaminą grožio kupinus sapnus: Šiąnakt – apie patrakusį pingviną, ryt – šokoladinius batonus plukdančius laivus... ...Ech, gal visgi grįžti? Išgirdęs ryžtingą: „ Nemiegosim “, „ ne-mie-go-sim“ , Gana! Užvėrė spyną ir patraukė tyliai per vartus. Šikšnosparnio taksi sustabdęs, tarė: - Prašau atgal mane, ir tiesiai į Mėnulį. Šioje šeimoj tai buvo tik laikina stotelė. Ir jiedu tuoj pro tamsų rūką tolyn iškūrė. Namuos šešėlių teatras rimo, Ir žvaigždės žiovulio dulkes pabarstė, Palmės šakeles už geriausią pjesę išdalino, Sėkmė lydėjo tuos, kam reikia. Miego patale. Miego, bet jo nebuvo ! Tėvas skubiai telefoną, renka numerį du trys du trys. Laimei pakelia ragelį. Balsas kitame gale: - Sapnų kelionių biuras klauso. O tėvas švyst : -Nerandam mūsų Miego. Tikiuos padėti galit? ! - Pradingo, sakot? Bet taip nebūna,- It mok